Audrų sesuo. Alės istorija (ciklo „Septynios seserys“ 2-oji knyga)

Jeigu mūsų pavardė yra anagrama, kurią tėtis sukūrė apsėstas tų žvaigždžių ir mitų apie jas, tad kas mes buvome? O dar svarbiau – kas buvo jis? Lucinda Riley (Liusinda Raili) – britų rašytoja, kurios romanai „Orchidėjų namai“, „Levandų sodas“ greitai užkariavo viso pasaulio skaitytojų širdis. Ciklas „Septynios seserys“ – nuostabūs pasakojimai apie įvaikintas seseris, išskirtinio, mįslingo likimo moteris, siekiančias sužinoti savo tikrąsias istorijas. „Audrų sesuo. Alės istorija“ pasakoja apie Alę, antrąją iš seserų, pavadintų Plejadžių žvaigždžių vardais. Jos pasaulis – jūra ir buriavimas. Pakviesta dalyvauti prestižinėje regatoje, ji drauge suranda ir meilę. Atrodo, laimei nėra ribų. Tačiau viskas staiga nutrūksta, mirus Alės tėvui. Viską metusi, ji lekia į pasakiškus vaikystės namus prie Ženevos ežero, – bet laidotuvės jau įvyko, o kiekviena iš seserų gauna po nuorodą su paslaptingomis koordinatėmis. Alė leidžiasi į savosios istorijos paieškas, vedančias į Norvegiją… Norvegijoje Alė pamažu atveria langą į savo praeitį. Kaip ji susijusi su jauna dainininke iš kaimo, Ana Landvik, vėliau gyvenusia Osle ir prieš šimtą metų dainavusia pirmajame žymiosios Griego operos „Peras Giuntas“ pastatyme? Vis daugiau sužinodama apie Aną, Alė ima klausti savęs: kas iš tikrųjų buvo jų tėvas? Ir kur yra septintoji jų sesuo? Šiaurės grožis, muzikos kerai ir užburianti šimto metų senumo Anos istorija, kuri taip stipriai susijusi su dabartimi, – visa tai tampa naujuoju Alės gyvenimu. O kai ji sutinka smuikininką Tomą, kuris kažkodėl nuo pirmo žvilgsnio regisi jai artimas, ima aiškėti, kad jos jaunystės meilė – muzika – visai nebuvo atsitiktinumas… Alę likimas nuveda į Norvegiją. O kas laukia kitų seserų? Istorijos tęsiasi. Iš anglų kalbos vertė Kristina Miliūnienė IŠTRAUKA Egėjo jūra Visada tiksliai prisiminsiu, kur buvau ir ką veikiau, kai sužinojau, kad mirė mano tėvas. Gulėjau nuoga kaitindamasi saulėje "Neptūno" denyje, man ant pilvo ilsėjosi globėjiška Teo ranka. Priešais mus saulėje švytėjo tuščias auksaspalvio smėlio salos paplūdimys, jaukiai užstotas uolų. Skaidrus kaip krištolas žalsvai melsvas vanduo tingiai vilnijo, jam plakantis į smėlį kilo puošnios putos kaip kapucino puodelyje. Jūra nurimusi, tada pagalvojau, kaip ir aš. Praėjusį vakarą saulei leidžiantis išmėtėme inkarą įlankėlėje prie nedidelės Graikijos Machereso salos, tada nubridome į krantą prie uolų supamos vietelės nešini dviem šaltkrepšiais. Vienas buvo pilnas šviežių barzdučių ir sardinių, Teo sugautų tą dieną, kitame turėjome vyno ir vandens. Pridususi nuleidau sunkią naštą ant smėlio, o Teo švelniai pabučiavo mane į nosį. - Mus išmetė į krantą ir dabar turim savo negyvenamą salą, - pareiškė jis plačiai išskėsdamas rankas priešais idilišką gamtovaizdį. - Einu, paieškosiu medgalių žuvims išsikepti. Stebėjau, kaip nusigręžęs jis eina link pusmėnuliu supančių šį jaukų kampelį uolų, kurių plyšiuose vienur kitur buvo išsimėtę nudžiūvusių krūmų. Teo - pasaulinio lygio buriuotojas, bet žvelgiant į jo liekną kūną neatrodo, kad jis toks stiprus. Palyginti su vyrais, su kuriais pasitaiko per regatą buriuoti komandoje, - jie atrodo esą vien iš raumenų, su Tarzano krūtine, - Teo visai menkas. Beveik iškart pastebėjau jo gerokai raišuojančią eiseną. Vėliau jis papasakojo, kaip vaikystėje iškritęs iš medžio susilaužė kulkšnį, bet kaulas netinkamai sugijo. - Manau, dar ir dėl to man lemta gyventi ant vandens. Kai buriuoju, niekas nesupranta, kaip juokingai atrodau vaikščiodamas žeme, - tada tyliai nusijuokė jis. Išsikepėme žuvis, vėliau mylėjomės po žvaigždėmis. Išaušęs rytas mums buvo paskutinis drauge, praleistas laive. Prieš tai, kai nusprendžiau, kad vis dėlto jau reikia grįžti prie ryšių su pasauliu ir įsijungusi mobilųjį sužinojau savo gyvenimą subyrėjus į šipulius, gulėjau ten šalia jo visai rami, o mintyse tarsi siurrealistinis sapnas iškilo mudviejų su Teo meilės stebuklas ir kaip mudu atsidūrėme čia, šioje nuostabiai gražioje vietelėje...   Patį pirmą kartą Teo išvydau prieš metus per Heinekeno regatą Šventojo Martyno saloje, Karibuose. Laimėtojų komanda šventė pergalę, ir per tą vakarienę mane sudomino žinia, kad jos kapitonas yra Teo Fales-Kingsas. Buriuotojų pasaulyje jis buvo garsenybė, per pastaruosius penkerius metus atvedęs į pergalę daugiau komandų atviros jūros regatose nei kuris kitas kapitonas. - Jis visai ne toks, kokį vaizdavausi, - tyliai pasakiau Robui Belamiui, senam draugui iš Šveicarijos rinktinės. - Su tais akiniais raginiais rėmeliais atrodo kaip koks apkiautėlis. - O pastebėjusi jį pakilus ir einant prie kito stalelio pridūriau: - Be to, labai jau keista jo eisena. - Tikrai, jis nėra tipiškas sveikata trykštantis buriuotojas, kaip vaizdavaisi, - sutiko Robas. - Bet tas vyrukas, Al, yra tiesiog nepranokstamas. Jūroje jis turi šeštąjį jausmą, ir nėra tokio, kuriuo per audrą labiau pasitikėčiau nei juo kaip komandos kapitonu. Netrukus tą vakarą Robas mudu trumpai supažindino ir, kai Teo spaudė man ranką, pastebėjau, kad jo žalios akys su šviesiai rudom dėmelėm susimąsčiusios. - Vadinasi, tu ta garsioji Al D'Aplesjė. Balsas, nors su britišku akcentu, buvo šiltas ir tvirtas. - Taip, su antra dalim sutinku, - tariau sutrikusi dėl komplimento, - bet garsus iš tiesų tik tu. - Stengdamasi, kad žvilgsnis išliktų tvirtas jam taip į mane stebeilijant, pamačiau, kaip jo bruožai sušvelnėjo, jis trumpai nusijuokė. - Kas čia taip juokinga? - paklausiau. - Atvirai sakant, tavęs nesitikėjau. - Kaip suprasti "tavęs"? Teo dėmesį atitraukė fotografas, norintis komandos nuotraukos, tad aš taip ir nesužinojau, ką jis norėjo pasakyti. Nuo to laiko vis pastebėdavau jį įvairiuose renginiuose, susijusiuose su regatomis, kuriose dalyvavome, - vis kur nors kitame salės gale. Jį gaubė nenusakomi energijos virpesiai, o tykus, bet nevaržomas juokas, regis, traukte traukė prie jo žmones, nors iš pažiūros atrodė santūrus. Per oficialius renginius Teo paprastai būdavo su chaki spalvos kelnėmis ir susilamdžiusiu lininiu švarku, kad pamalonintų regatos rėmėjus, bet avėdavo senus jūreiviškus batus, o jo kaštoniniai plaukai visada būdavo susitaršę, todėl jis atrodydavo kaip ką tik nužengęs nuo denio.